"Svirpliukai"

- taip vadinas Ronjos darželio grupė, kurios kolektyvo dalim mano didutė taps nuo šio rugsėjo pirmosios dienos... 

Krinta rasom nakties vėsa,

Skęsta sapnuos gamta visa.

Vien tik nenaudėlis svirplys

Svirpia sau užkrosnyje vis.

O-jo-jo-jo-jo, svirpia vis.

Mielas drąsuoli, paklausyk:

Laikas nurimti vieną syk!

Tavo pašonėj, dievaži,

Miega vaikai, vaikai maži.

Laikas nurimti tau, svirply.

Ek. Kad taip numaldytų šita lopšinė bent dalį neramių minčių, svirpiančių mano galvoj, pirmam vaikui štai žengiant pirmus žingsnius į platųjį pasaulį.

Tokia ji man dabar "stovi" mintyse...

Tokia maža net mūsų mažam užgrūstam kieme...

Svirpia visos mintys apie prieštaringumą to, ką noriu duoti savo vaikui, ir ką (te)galiu, svirpia baimės, svirpia... savotiška kaltė, kad nebuvau, nesu tokia mama, kokia norėčiau būti, ir ta neramybė, na, kaip kad būna, prieš peržengiant vieną ar kitą ribą, kai žinai, kad nebebus taip, kaip buvo iki šiol... kai negali nieko pakeist, tik susitaikyt, paleist. Ir dar - turi valdytis, kad to svirpimo neperduotum savo vaikui, kuris, gi, žengia į tą didelį pasaulį su nepaprastu atvirumu, pasitikėjimu, drąsa ir visokeriopai teigiamom nuostatom...

"Mamos į darželį neina. Aš noriu čia būti. Čia gražu. Noriu dar pažaisti, pasilikti, tu eik..." Va taip va man dėstė mano džiaugsmas šiandien po to, kai susipažinom su auklėtoja ("geriausia mūsų darželyje", anot direktorės :), apžiūrėjom grupę ir prausyklą, ir "užsiėmėm" spintelę ir rankšluostinę...

Ir jokių svirplių.

Kuo ilgiau gyvenu su vaikais, tuo geriau suprantu, kodėl matysiu dangaus karalystę kaip savo ausis, jei netapsiu tokia, kaip mano didutė...

...

Einu siūti Ronjai lėlę. Gal gi rankų darbas nuramins.